Tema:
Treniruotė be šūvio,
šaudymo pozos priėmimas,
taikymasis,
kvėpavimas,
nuleistuko paspaudimas Noriu atkreipti, kad ir trumpas tekstas, BET tai yra antra pataikymo "koja" , pirma kaip prisimenat "nulinis taškas" , be šiu koju šaulys yra invalidas, kad butu noras dar atidžiau pastudijuoti šaudymo trenerio žodžiai: 70% rezultato lemia, nuleistuko paspaudimas !Tema: Treniruotė šaudant į ekraną Pagrindiniai tikslai: Nuleistuko nuspaudimui reikalinga jėga ; pirmo užsiėmimo gautų įgudžių įtvirtinimas.
Užsiėmimų turinys.
Paruošiamoji dalis - 15 min.: Grupės susirinkimas (seniūno raportas), įvadinis pokalbis
Klausimas dalyvaujantiems: kaip turi atsisėsti šaulys ? Kokioje padėtyje yra kairė alkūnė ? Kaip teisingai laikyti šautuvą kaire ranka ?
Kaip teisingai idėti šautuvą į petį ? Kaip suvesti šautuvą į taikinį ? Kokioje padėtyje turi būti galva ? Kas tai lygus kryptukas ?
Pokalbis: Tam, kad padaryti taiklų šūvį labai svarbu teisingai nuspausti nuleistuką , tuo pat metu nesutrukdžius šautuvo taikymosi.
Tai įmanoma tik įvykdžius dvi sąlygas:
1) Pirštas iš lėto tolygiai spaudžia nuleistuką, jei nuleistukas nuspaudžiamas greitai, taikymasis NEPASTEIBIMAI nusimušą.
2) Šūvis turi būti netikėtas, o tam apie jį nereikia galvoti. Praktika rodo, kad jei šaulys laukia šūvio tai tuo momentu kai jis įvyksta kryptukas nukrypsta į šoną.
Neužmirškite apie saugumo taisykles, užtaisant vamzdis turi žiūrėti į taikinio pusę.
Pagrindinė dalis 70 min:
Vadovas rodo, kaip teisingai padėti pirštą ant nuleistuko. Uždėjes sau ant piršto popierinį vamzdelį, kelis kart parodo kaip atrodo teisingas nuleistuko paspaudimas
Mokiniai užima savo vietas. Budintis išdalina po 5 kulkeles kiekvienam.
Vadovas prieina prie kraštinio dešinio šaulio ir pasiūlo jam priimti pozą bei nutaikyti šautuvą i tą puse kur taikinys.
Įsitikinęs , kad poza teisinga , leidžia užtaisyti šautuvą. Šaulys priima pozą.
Vadovas deda savo pirštą ant šaulio piršto ir sako: pasistenk prisiminti ir pajausti kaip ir su kokia jėga spaudžiamas nuleistukas.
Pastoviai didindamas jėgą jis padaro šūvį.
Antra šūvį mokinys daro spausdamas vadovo pirštą, o trečią pats
Šaulys tesia šaudymą, o vadovas eina prie kito šaulio.
Pasibaigus šaudymui duodama komanda: "Stop", "atidaryti spyną" , padėti šautuvus, pakabinti ekraną.
Po to šauliai vėl gauna po 5 kulkeles ir užima savo vietas. Vadovas duoda komandą:
Priimti pozą, išlyginti kryptuką apytiksliai i vidurį ekrano. Sustabdyti kvėpavimą ir užmerkti akis.
Tolygiai didinkite nuleistuko nuspaudimo jėgą . Dabar atsimerkite ir šaudykte atmerktomis akimis
Kada spaudžiate nuleistuką tuo pat metu stebėkite kryptuką, kad jis būtu lygus
Po to imituojame nuleistuko paspaudima su lygaus kryptuko išlaikymu.
Baigiamoji dalis - 5 minutės
Ir taip Jus turite visam laikui atsiminti, kad svarbiausia tolygus lėtas nuleistuko paspaudimas ir lygus kryptukas.
Kas to neišmoks niekada taikliai nešaudys. Šiandiena praktiškai visi su tuo susitvarkė , dabar prašau sutvarkyti stalus ir išvalyti šautuvus.
Treniruotė be šūvioPozos, nuleistuko ir taikymosi treniruotė vykdoma be šovinių. Jos esmė yra ilgas buvimas šaudymo pozoje, daugkartinis kartojimas suvedimo ant taikinio, taikinio laikymo , stabilumo išlaikymas, nuleistuko paspaudimas.
Treniruotė be šovinių – savarankiškas ir reikalingas technines treniruotės metodas.
Daugkartinis komplekso sudarančio šūvį kartojimas, nukreiptas į geresnį šūvio technikos suvokimą , šūvio techniko automatizmo elementų įgijimui , jėgos ir ištvermės lavinimui.
Treniruodamasis be šovinių šaulys atidirbinėja tokius svarbius elementus kaip: ilgas buvimas pozoje, ginklo stabilumas, taikymosi ir nuleistuko paspaudimo darnumas, nuleistuko nuspaudimo jėgos paskirstymas.
„Tuščias“ nuleistuko smūgis ne atitraukia šaulio dėmesio, nenukreipia dėmesio, nesutrikdo jo šautuvo stebėjimo. Šaulys gali kontroliuoti savo veiksmus, pastebėti klaidas ir trūkumus ir stengtis jas pašalinti.
Kol šūvio technika pilnai neįsisavinta , įgūdžiai nesusiformavę ir neužsitvirtinę, treniruotė be šovinių – pagrindinė treniruotės forma ir negali būti pakeista šaudymu.
Treniruotę be šovinių naudoja visų lygiu šauliai tame tarpe ir Olimpinių žaidynių čempionai.
Toliau pereinant į šaudymą, treniruotė be šovinių išsaugo savo reikšmę, pravedama ir per pagrindines treniruotes ir per papildomas.
Po to kai veiksmai sudarantys šūvio techniką šaulių pakankamai išmokti, treniruotes be šovinių gali pravesti ir labiau patyrę šauliai.
Treniruotę be šovinių gali būti pravedama bet kokioje šviesioje patalpoje – klasėje, koridoriuje. Patalpa naudojama treniruotei be šovinių nereikalauja ypatingos įrangos. Užtenka patiesti ant grindų patiesalą, o ant sienos 40 cm aukštyje pritvirtinti baltą lapą su nupieštu juodu apskritimu imituojančiu taikinį. Apskritimo diametras turi atitikti taikinį tai distancijai kuriai pakabintas.
Metodiniai nurodymaiPirmuose užsiėmimuose šauliams būna sunku priimti teisingą šaudymo poziciją. Ypač tai aktualu kairės alkūnės padėčiai, buožės įdėjimui į petį, galvos padėčiai, diržo padėčiai ir įtempimui. Treneris turi padėti šauliams, juos pataisyti ir parodyti kaip reikia. Natūralus naujoko noras „paspragsėti“ neturi būti nubraukiamas iš karto, bet reikia išaiškinti, kad šiandienos užduotis – pozos priėmimas, įsisavinsime ją ir pereisime prie nuleistuko. Pirmąją užsiėmimų dalį šauliai dirba tik prie teisingos pozos priėmimo. Antrąja – prie šautuvo užvedimo ant taikinio korpusu. Visų klausimų kurie susiję su poza negalima atidirbti per vieną užsiėmimą. Kiekvienam užsiėmimui kaip ir kiekvienai jo daliai, reikia paskirti konkrečius mokymo planus ir metodus, kuriais jie sprendžiami.
Šaudymo pozos priėmimasEtapai dalimis. Išmokti priimti poziciją, kūno dalių padėtį, reikalavimus atskiroms pozos dalims. Įsisavinti poziciją padaryti ją įprasta. Išmokti kontroliuoti pozos sudedamųjų daliu teisingumą. Įgyti ištvermę buvimui pozoje, galimybę išbūti pozoje ilgą laiką be nuovargio.
Racionali poza padeda aukštų ir stabilių rezultatų pasiekimui. Pozos įsisavinimui reikia gerai žinoti jos sudedamųjų dalių elementus ir taip pat specialių fizinių įgūdžių kurie leistu ilgai palaikyti pozą be nuovargio.
Didelis pozos elementų skaičius, verčia jos mokymąsi pravesti su pedagogikos reikalavimais. Eiga tokia:
a) Trenerio pasakojimas su parodymu bendrai , o paskui pagal elementus.
b) Mokinių suvokimas bendros eigos ir kiekvieno elemento vykdymo taisyklių.
c) Pabandymas- bandymas priimti pozą, klaidų pataisymas, pasiekti teisingą pozą.
d) Pozos įsisavinimas, pripratimas prie jos rezultate: daugkartinis kartojimas ir buvimas pozoje.
Mokantis pozos ir tolesnėse treniruotėse, šauliai turi užsidėti specialius rūbus jei jų nėra galima pakeisti į kažką storesnio ir minkštesnio. Be šito šauliai negalės ilgai išlaikyti pozos pvz. dėl skausmo alkūnėje negalės teisingai prisidėti buožės. Užsiėmimas bus nepilnavertis.
Pradedant mokytis, parodyti ir papasakoti pozos elementus ir jų priėmimo eigą, reikalavimus kiekvienam elementui.
Papasakoti ir parodyti, kaip daromas šautuvo užvedimas ant taikinio kūnų, išpradžių horizontaliai, paskui vertikaliai. Priimti šaudymo pozą, prisitaikyti. Užmerkti akis ar nukreipti žvilgsnį į šoną, atpalaiduoti kairės rankos raumenis, įkvėpti du tris kartus, sulaikyti kvėpavimą, pažiūrėti į taikiklį. Nustatyti kur nukrypęs šautuvas taikinio atžvilgiu. Patraukti kojas ir kūną, priimant kairę alkūnę kaip judėjimo ašį. Pakartoti visus veiksmus. Ta pati padaryti su suvedimu pagal vertikalę. Kontroliuojant taikymąsi, kvėpavimą sulaikyti.
Pasiūliti besimokantiems pakartoti šiuos veiksmus.
Mokytojas pirmuose užsiėmimuose susidurs su naujokų skundais: „Man taip nepatogu, skauda, aš taip šaudyti negalėsiu“ ir t.t. Reikia kantriai aiškinti būtinybe teisingos pozos įsisavinimui, primygtinai reikalauti tobulo pozos vykdymo.
Šaudymo sporto užsiėmimai numato pastovų šaudymo rezultatų gerėjimą. Čia negalima leisti pakelti rezultatus įvairios įrangos ar sukčiavimo būdu.
Priėmę pozą, šauliai iš pradžių joje turi išbūti nors 5-6 minutes. Pasibaigus šiam laikui, atsistoti ir pailsėjus pakartoti. Užsiėmimuose reiktu padaryti 3-4 pozos priėmimus. Galima išdalinti šaulius į dvi grupes. Kol viena priima poza su ginklu, kita ilsisi ir padeda porininkams priimt teisingą pozą. Šaulys turi išmokti išlaikyti pozą iki 20 minučių. Greičiausiai pavargsta kairė ranka priklaikinti ginklą. Reikia ja periodiškai dėti ant atramos poilsiui, nekeičiant kūno padėties. Tam buožė nuimama nuo pečio , kairė ranka nekeisdama alkūnės padėties nulenkiama į dešinę, guldoma išorinę delno dalimi ant atramos.
Pirmuose užsiėmimuose diržas gali būti kiek laisvesnis, vėliau jo įtempimas davedamas iki normos.
Mokantis pozos mokytojas pirmiausiai kontroliuoja: pozos priėmimo eiliškumą, diržo priderinimą ir padėtį, kairės rankos alkūnės padėtį, galvos ir dešinės rankos rodomojo piršto padėtį, kojų ir kūno padėtį.
Labiausiai paplitusios naujokų klaidos įsisavinant poziciją yra šios : buožės nuslydimas nuo pečio dėl nepakankamai gilaus buožės įstatymo, buožės iškritimas dėl per silpno diržo įtempimo, buožės apsodo (priekinė dalis) nuslydimas ant kairės rankos pirštų, kairės alkūnės statymas ne po šautuvu, o kairiau jo, noras patraukti kairės rankos delną arčiau savęs dėl nepakankamai įtemto diržo, nevienoda buožės padėtis kaskart iš naujo prisidedant po pertaisymo, diržo slydimas apačion ranka, kairės ir dešinės alkūnės slydimas paklotu, galvos svorio laikymas raumenimis nepakankamai atsiremiant į buožės žando atramą, per daug stiprus buožės žando atramos spaudimas dėl per daug atpalaiduotų kaklo raumenų, galvos užvertimas į dešinę dėl per toli esančios buožės, galvos dėjimas ant buožės viršaus prie per žemos buožės padėties petyje, galvos užvertimas į dešinę dėl noro prisitaikyti kairia akimi kai buožė įstatyta į petį, ne vienoda galvos ir kaklo padėtis buožės atžvilgiu, galva per daug nulenkiama į priekį dėl ko vyksta taikymasis iš po antakių, nevienoda dešinio peties padėtis, dešinės rankos laikančios pistoletinę rankeną nevienoda suspaudimo jėga.
Neretai mokytojas reikalauja pas mokinius: „Prispausti kulnus prie žemės!“ Praktika rodo, kad tai nereikalinga. Spaudžiant kulnis tik išprovokuojame kojos raumenų įtempimą kas be abejo trukdo šaulio darbui. Treniruočių metu kulnys savaime priims patogiausia pozą.
TaikymasisPagrindai atvirais taikikliais jau buvo dėti, smulkiau gal vėliau, daversim.KvėpavimasKvėpavimo metu pakyla ir nusileidžia krūtinės ląsta, kas sukelia ginklo prispausto prie peties judėjimą. Padaryti taiklų šūvį tuo metu neįmanoma. Todėl reikia išmokti nutraukti, pristabdyti kvėpavimą taikymosi ir nuleistuko paspaudimo metu. Tas laikas neviršija 10-12 sekundžių ir tai nesukelia didelių sunkumų. Svarbu, kad šaulys suprastu kaip tai daroma.
Stabdyti kvėpavimą reikia po to kai grubus šautuvo užvedimas ant taikinio baigtas. Padarius viena-du gilius įkvėpimus ir iškvėpimus, šaulys taip vadinamoje kvėpavimo pauzėje sustabdo kvėpavimą. Aiškiai fiksuodamas kryptuko padėtį taikinio obuolio atžvilgiu ir jausdamas pozos patogumą, šaulys pataiso prisitaikymą ir tuo pat metu švelniai didina spaudimą į nuleistuką.
Jei pasijaučia nepatogumas, poreikis kvėpuoti tęsti šūvį negalima. Reikia nuimti pirštą nuo nuleistuko, baigti taikymąsi ir pailsėti.
Nuleistuko paspaudimas Nuleistuko paspaudimas užbaigia šūvį. Nuo sėkmingo paspaudimo priklauso ar įgaus šaulio įdėtos pastangos taikantys gerą rezultatą geru pataikymų taikinyje ar pastangos bus nubrauktos tolimu atitrūkimu nuo taikinio centro.
Fizinė jėga reikalinga paspausti nuleistuką, nedidelė specialios jėgos treniruotės nereikalingos. Ir tuo pačiu metu nuleistuko paspaudimas - veiksmas gana subtilus.
Pataikymui į taikinio centrą reikia, kad šūvis gautųsi geriausio kryptuko ir taikymosi taško suvedimo momentu. Pas naujokus šis momentas labai neilgas. Jei ant ginklo būtu pastatytas „auto paleidėjas“ automatiškai nuspaudžiantis nuleistuką reikiamu momentu, šaudymas būtu daug lengvesnis.
Nuleistuko paspaudimą vykdo pats šaulys. Jis turi tai padaryti pakankamai greitai, kad išnaudoti trumpalaikį stabilumo momentą ir tuo pat metu nesuardyti ginklo suvedimo į taikinį. Ginklo užvesto ant taikinio stabilumas – rezultatas daugelio subalansuotų jėgų. Bet kurios iš šių jėgų pakitimas – ir stabilumas , o reiškia ir suvedimas sugadinti. Spaudžiant nuleistuką reikia, kad rodomojo piršto pastangas nelydėtų pakitimų raumenyse dalyvaujančiuose ginklo ir pozos laikyme .
Dėl mūsų organizmo ypatumu, griežtai izoliuotas piršto darbas įmanomas tik prie palygint lėtos nuspaudimo jėgos didinimo. Greitas piršto judesys visada įšaukia didesnį ar mažesnį kitų raumenų aktyvumą – kairės rankos, kaklo, dešinio peties , kairės rankos riešo, krūtinės raumenų į kuriuos remiasi šautuvas ir t.t. . O juk tai raumenys tiesiogiai dalyvaujantys šautuvo laikyme. Visa tai ir verčia daryti nuleistuko paspaudimą palyginti lėtai.
Atrodytu, kad darbas prie šūvio schemos susivedą prie to, kad iš pradžių reikia pilnai suvesti ginklą ir paskui išlaikant pasiektą padėtį, pradėti nuleistuko paspaudimą.
Praktiškai šaulio darbas truputi kitas. Baigęs grubų suvedimą jis ryžtingai nuspaudžia nuleistuko laisvą eigą, nelabai besirūpindamas šautuvo padėtimi. Po to patikslindamas taikymąsi, lėtai ir iš lėto didina spaudimą į nuleistuką, derindamas šį veiksmą su matomu taikymosi vaizdu. Prie geros kryptuko padėties didindamas spaudimo jėga, prie blogos mažindamas spaudimo jėgą. Kadangi nuleistuko paspaudimo užbaigimo jėga nedidelė , tai net prie sulėtinto spaudimo šis veiksmas reikalauja ilgo laiko tarpo.
Pirmu veiksmu išimama laisva nuleistuko eiga – apytiksliai dvi trečiosios visos nuleistuko jėgos. Likęs nuleistuko nuspaudimas vykdomas lėtu greičiu, tolygiai pereidamas nuo didesnio spaudimo greičio prie mažesnio, priklausomai nuo taikymosi vaizdo.
Gerai apmokyto šaulio pirma fazė užima 1-2 sek., baigiamoji 3-5 sek. . Jei šiuo metu šaulys pradeda jausti buožės ar diržo slydimą, nepatogumą, oro trukumą ar regėjimo sutrikimus, šūvį reikia atidėti. Po poilsio viskas darom iš naujo. Jei su kvėpavimu nėra problemų, bet matomumas suprastėja užtenka 2-3 kartus sumirksėti, kad atstatyti regėjimą.
Kad įgauti jausmą/pojūčius, leidžiančius kontroliuoti nuspaudimo dydį ir charakterį, šauliui reikia prieš šaudymą „paspaudinėti“ tuščiai nuleistuką, įdėmiai „įsiklausant“ į piršto pojūčius.
Pas naujokus paprastai matosi sekančios klaidos: skubotas šūvis, paskutines dalies nuspaudimas be taikymosi pataisymo; dėmesio sutelkimas tik į nuleistuką pamirštant ginklo stabilumą ; šūvio laukimas ir su tuo surištos judėjimo reakcijos; šūvio užtempimas, lėtas laisvos eigos nuspaudimas, neryžtingumas ir abejojimas taikymosi teisingumu, šūvio užbaigimo baimė. Šaulys praleidžia gerą momentą šūviui ir daro šūvį trūkstant oro ir pavargusiu regėjimu.
Visi šie trūkumai lengvai matomi trenerio.
Kai kurios išvados: kelyje į taiklaus šūvio technikos įsisavinimą, šaulys susiduria su eile sunkumų. Čia įeina: pozos nepatogumas, surištas su neįprasta poza, stipraus diržo veržimo ir palenktos po šautuvo rankos skausmas; būtinumas ilgo buvimo pozoje; dėmesio koncentravimas į šautuvo stabilumą, reikalaujančio raumenų aktyvumo slopinimo; lėtas ir tolygus nuleistuko spaudimas, kai kyla noras greičiau padaryti šūvį ir pamatyti rezultatą.
Treniruojantis šie sunkumai lengvai įveikiami.
Nuorodos
Varžybos
